Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų. Nesvarbu, kas tu esi ir ką veiki, jei ko nors tikrai nori, šis tavo troškimas yra gimęs Pasaulio Sieloje. Jį įvykdyti ir yra tavo misija žemėje. Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.
Pokalbių ciklas „Gyvenimą ir širdį atidavę mokyklai“
2021-05-06

Pokalbių ciklas „Gyvenimą ir širdį atidavę mokyklai“


Pokalbių ciklas „Gyvenimą ir širdį atidavę mokyklai“

Kur širdis, ten ir žmogus
Nors ir šalta pavasario popietė, bet mokytojos Stanislavos Milieškienės sode, vos pajutusios saulės šypsnius, lėtai baltas ir violetines žiedų akis bando atmerkti magnolijos. Mokytoja vedžioja po sodą, džiaugiasi ir pasakoja, kad šiuos augalus jai dovanojo marti, o sodo erdvėje įkomponuotų medinių skulptūrų autorius – jos vyras. Netrukus pokalbis pakrypsta apie mokyklą. Juk net 43-ejus metus mokytoja Stanislava Milieškienė kuršėniškių vaikus mokė fizikos gudrybių. Iš jų 33-ejus metus dirbo Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijoje.
– Mokytoja, kuršėniškių atminty esate ir liksite fizikos mokytoja. Gal galėtumėte prisiminti savo pirmuosius pedagoginius žingsnius?
– Darbą pradėjau Kuršėnų vidurinėje mokykloje ir mano pedagoginio darbo stažas 43-eji. Tada jai, Kuršėnų vidurinei mokyklai, vadovavo direktorius Valerijonas Krūmas. Jam vadovaujant ir pradėjau savo mokytojos kelią. Bėgo laikas. Mačiau, kaip Kuršėnuose išaugo dvi mokyklos. Išgyvenau nerimą, kai, pastačius Kuršėnų III-ąją vidurinę mokyklą, man pasiūlė joje dėstyti fiziką. Labai nenorėjau, prašiau, kad leistų ir toliau dirbti Kuršėnų vidurinėje mokykloje.
– Ar tokios pat mintys Jus aplankė, kai kvietė dirbti ir Kuršėnų IV vidurinėje mokykloje?
– Kuršėnuose pastačius IV vidurinę mokyklą, išgirdau, kad esu kviečiama joje mokyti vaikus. Tiesą pasakius, šįkart apsidžiaugiau, nes jaučiausi įvertinta. Dirbti šioje mokykloje buvo ir didžiulė garbė, ir didžiulė atsakomybė. Nedvejojau. Sutikau. Net 33-ejus metus vaikus fizikos vingrybių mokiau Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijoje.
– Tad oficialiai Jūsų pedagoginėje biografijoje įrašytos dvi darbo vietos – Kuršėnų vidurinė mokykla ir Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija. Esate sėsli mokytoja – per visą gyvenimą – tik dvi darbovietės. Kokie žmonės savo rankose laikė mokyklų vairą Jums dirbant?
– Kai dirbau Kuršėnų vidurinėje mokykloje, joje direktoriumi buvo Valerijonas Krūmas, vėliau – Vytautas Varkalis, Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijoje teko dirbti vadovaujant Romualdui Bladžinauskiui ir Albinui Jokubauskui. Visi direktoriai – įdomios asmenybės, vienaip ar kitaip auginusios ir bandžiusios keisti švietimo sistemą, turėjusios įtakos mokyklų ir mokinių raidai.
– Oficialiai mokykla duris atvėrė 1981m. rugsėjo 7 d. , nes joje vis dar nebuvo baigti statybos darbai. Ar atmenate tas mokyklos kūrimo/si akimirkas?
– Lengva nebuvo. Mes, mokytojai, kartu su mokiniais ir jų tėvais iki išnaktų kamšėme statybininkų paliktas kiaurymes languose, statėme baldus, bet noras greičiau įsikurti savo naujuose namuose buvo stipresnis už visus rūpesčius ir laikinas nesėkmes. O man, fizikos mokytojai, reikėjo įrengti net du fizikos kabinetus, pasirūpinti, kad juose būtų sustatyti baldai, nes fiziką dėstė ir direktorius Romualdas Bladžinauskis. Jis turėjo rūpintis visa mokykla, o aš – dviem fizikos kabinetais. Žodžiu, darbų netrūko.
– Visada turėjote minčių, niekada nebijojote jų išsakyti.
– Iš tikrųjų visada sakiau taip, kaip man atrodė, nebijojau. Kai gimnazija rinkosi kryptį – humanitarinę ar tiksliųjų mokslų – ir vėl nepabūgau, todėl ir drąsiai įrodinėjau, kad mokyklai geriau rinktis abi kryptis. Ką tie humanitarai Kuršėnuose veiks? Mieste yra pramonės įmonių, todėl reikia ir inžinierių. Galvojau ne tik apie save – fizikos mokytoją, bet mąsčiau plačiau – apie jaunų žmonių ateitį. Todėl direktoriaus pavaduotojui Vytautui Varkaliui, grįžusiam iš Radviliškio Lizdeikos gimnazijos, kurioje sėmėsi patirties, siūliau nuvykti pasižvalgyti ir į Kauno ,,Varpo“ gimnaziją, pabendrauti su jos pavaduotoju Antanu Bartašiumi. Pavaduotojas Vytautas Varkalis nuvyko, pabendravo, gavo pavyzdinių planų pavyzdžių, o mes kibome į darbus, rašėme programas.
– Mokykla be mokinių – tik pastatas. Gal skaičiavote, kiek abiturientų laidų išleidote?
– Išleidau devynias laidas. Ne visus auklėtinius mokiau nuo penktos klasės. Būdavo, kad auklėtiniais tapdavo ir devintokai, ir vienuoliktokai.
– Gal buvę auklėtiniai ar mokiniai yra iškrėtę malonių siurprizų? Gal buvo ir kokių nesusipratimų, patyrėte nuotykių?
– Aišku, kad visko būta. Visada prisiminsiu 1987 m. auklėtinius. Pasak mokytojų, jie buvę nelabai drausmingi, tačiau mes puikiai sutarėme. Jų išradingumui ir savarankiškumui, sakyčiau, nedaug kas prilygtų. Prisimenu, kaip jie ateina pas mane į fizikos kabinetą prieš koncertą Vilniuje ir sako: ,,Mokytoja, nupirkome bilietus, rytoj važiuojame į koncertą“. Negalėjau patikėti, kad taip pasakė: juk aš irgi turėjau planų su savo šeima. Reikėjo namuose kažkaip šeimai paaiškinti, kad turiu vykti su auklėtiniais į Vilnių. Išvykstu, bet auklėtinius perspėju, kad kitą kartą iš anksto įspėtų, nes man šeimoje reikalus irgi reikia derinti, nes kitaip šis smuikelis išsistyguos. Su ta pačia klase vykau ir į Maskvą. Tiesa, kelionę jie susiorganizavo patys. Sėdi 30 žmonių iš įvairių klasių traukinyje, o juos kelionėje lydi du žmonės – aš ir gidas. Mus apgyvendina Maskvos viešbučio skirtinguose pastatuose, todėl kontroliuoti, kaip gyvena mokiniai, sudėtinga. Dvi merginos patenka į gruzinų kompaniją, bėgu vaduoti. Grįždami į Lietuvą vėl patiriame nuotykių. Traukinio bilietus pirkome iki Šiaulių. Susitariame su traukinio palydovu, kad mus išlaipins Pavenčių geležinkelio stotyje. Traukinys Pavenčiuose nesustoja, išlipame naktį Raudėnuose. Telefonų neturime, ryšio su Kuršėnais nėra. Tėvai mokinių laukia Pavenčių geležinkelio stotyje, o mes jiems paskambinti negalime. Kulniuoju su keliais auklėtiniais naktį spiginant 30 laipsnių šalčiui pas tetą Raudėnuose, nes pamaniau, kad gal iš jos pavyks susiekti su mokinių tėvais. Teta įsileidžia naktį ir klausia: ,,Iš kur tu?“. Atsakau – ,,Iš Maskvos“ , o ji žiūri ir negali patikėti. Arminas Macevičius paskambina savo tėčiui ir prašo, kad atsiųstų mašiną, nes reikia parvežti 30 žmonių iš Maskvos per Raudėnus. Tėvas atsiunčia greitosios pagalbos mašiną. Lipame į šią transporto priemonę, rankose lagaminai, bet vis tiek pasiekiame galutinį tašką – namus Kuršėnuose. Žodžiu, buvo linksma.
– Ar dar tuos išradingus nutrūktgalvius sutinkate?
– Aišku, kad sutinku. Kartą per penkerius metus jie organizuoja klasės susitikimą. Prieš mėnesį pakviečia ir mane, švelniai įgeldami: ,,Primename prieš mėnesį apie įvyksiantį mūsų susitikimą, kad turėtumėte laiko šeimos reikalų suderinimui.“
– Mokytoja, bet Jūsų mokiniai lankė ir neakivaizdinę mokyklą ,,Fotonas“. Kuriuos savo mokinius galėtumėte pavadinti fizikos virtuozais?
– Gytis Kamaitis, besimokydamas 9 klasėje, dalyvavo respublikinėje fizikos olimpiadoje ir ją laimėjo, Aldis Arust, besimokydamas 10 ir 11 klasėse, respublikoje laimėjo III vietą, o Vytautas Žalandauskas šventė pergalę mokydamasis 12 klasėje. Jie – mūsų šalies prizininkai ir gimnazijos pasididžiavimas.
– Įdomu sužinoti, kokiais prizais būdavo apdovanojami respublikinių konkursų laureatai? Padėkos raštai irgi buvo įteikiami?
– O kaip be jų? Būta ir kitokių prizų. Atmenu, kaip įteikė už pergalę respublikinėje fizikos olimpiadoje mokiniui didžiulę vazą. Vaikinukas išsitraukėme megztą ar nertą krepšelį, primenantį žuvų tinklą, įdėjome į jį vazą ir važiuojame į Kuršėnus. Visi mato krepšelio turinį. Tada kompiuterių už pergales niekas nedovanojo.
– Ar dar pabendraujate su kolegomis?
– Žinoma, kad pabendrauju. Išliko gražus ryšys su Virginija Bladžinauskiene, Adolfina Lingiene, Giedre Kuodiene, Regina Urboniene, Violeta Čibinskiene, Emilija Matiene ir kt. Švenčiame gimtadienius, susiskambiname. Tiesa, pandemija sumažino susitikimų skaičių, bet jie vis tiek malonūs.
– Sakoma, kad tikras mokytojas nenustoja buvęs mokytoju net ir tuomet, kai nebedirba mokykloje. Ar pritartumėte šiai minčiai?
– Iš tikro mokykloje nebedirbu, kasdien nebepraveriu jos durų, bet visada rūpi, kaip gyvena jos bendruomenė. Džiaugiuosi, kad prieš pandemiją mokytojai daug keliavo, kad neužmiršta pakviesti ir mūsų – buvusių šios mokyklos mokytojų – į bendras keliones ar susitikimus.
– Ačiū už pokalbį.

Kalbino Raimonda Rumbinaitė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja